Archyvas

„Aš miegojau, bet mano širdis budėjo“ (Gg 5, 2)

ADVENTAS – tai vartai į naujus liturginius metus. Žinome, kad pasirengimas

šventei yra ne mažiau svarbus už patį įvykio paminėjimą.

ADVENTAS – tai laikas, kada vienas kitame uždegame po mažą žiburėlį.

 Žiburėlį drąsos

 Žiburėlį atleidimo

 Žiburėlį meilės

 Žiburėlį draugystės

 Žiburėlį pagalbos

 Žiburėlį ramybės

 Žiburėlį padrąsinimo

 Žiburėlį užuojautos

 Žiburėlį švelnumo

 Žiburėlį paramos

 Žiburėlį supratimo

 Žiburėlį džiaugsmo

Svajokim ir kurkim, ieškokim sau ir artimiesiems laimės, suteikim

palaimos visiems, kuriuos mylim, visiems, kas mus myli.

 Tegul mūsų širdis nušviečia tauri ir rami Advento žvakių šviesa .

Kai pūgos išdainuos advento vakarus

Ir kasdienybės sumaištį padengs

Stebėsi žvaigždės paslapties didybę,

Kuri sujungia Dangų su Žeme...

Ar mus pažadins Dieviškas beldimas,

Ar atsiversim ATĖJIMUI ?

Balta tyla...

***

Gruodžio 2 d. gimnazijos kapelionas kun. Remigijus Maceina uždegė

pirmąją Advento vainiko žvakę – Pranašų žvakę.

 Pranašų žvakė – Iz 9, 1: „Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą,

gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė“.

,,Dieve, mūsų Tėve! Tu pamilai šią žemę ir jos gyventojus, todėl atsiuntei savo

Sūnų, kuris tapo mūsų Broliu ir, gelbėdamas mus, atidavė savo gyvybę ant

kryžiaus. Tačiau Tu, Tėve, prikėlei Jį iš mirties ir išaukštinai, kad mes visuomet

galėtume su pasitikėjimu ir viltimi žvelgti į Tave. Tavo Sūnus Jėzus yra gyvas

čia, mūsų bendruomenėje, ir Tu nuolat kvieti mus Jį atpažinti ir pamilti.

Šiandien mes pradedame švęsti Adventą – džiaugsmingo laukimo, budėjimo,

atsinaujinimo dienas. Ši uždegta žvakė tegul liudija mūsų troškimą priimti Jėzų į

savo širdis ir drauge su Juo Tave garbinti, Tau dėkoti, visų žmonių Tėve. Tu per

amžius esi didis savo gailestingumu ir meile. Amen’’.