„Aš miegojau, bet mano širdis budėjo“ (Gg 5, 2)
ADVENTAS – tai vartai į naujus liturginius metus. Žinome, kad pasirengimas
šventei yra ne mažiau svarbus už patį įvykio paminėjimą.
ADVENTAS – tai laikas, kada vienas kitame uždegame po mažą žiburėlį.
Žiburėlį drąsos
Žiburėlį atleidimo
Žiburėlį meilės
Žiburėlį draugystės
Žiburėlį pagalbos
Žiburėlį ramybės
Žiburėlį padrąsinimo
Žiburėlį užuojautos
Žiburėlį švelnumo
Žiburėlį paramos
Žiburėlį supratimo
Žiburėlį džiaugsmo
Svajokim ir kurkim, ieškokim sau ir artimiesiems laimės, suteikim
palaimos visiems, kuriuos mylim, visiems, kas mus myli.
Tegul mūsų širdis nušviečia tauri ir rami Advento žvakių šviesa .
Kai pūgos išdainuos advento vakarus
Ir kasdienybės sumaištį padengs
Stebėsi žvaigždės paslapties didybę,
Kuri sujungia Dangų su Žeme...
Ar mus pažadins Dieviškas beldimas,
Ar atsiversim ATĖJIMUI ?
Balta tyla...
***
Gruodžio 2 d. gimnazijos kapelionas kun. Remigijus Maceina uždegė
pirmąją Advento vainiko žvakę – Pranašų žvakę.
Pranašų žvakė – Iz 9, 1: „Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą,
gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė“.
,,Dieve, mūsų Tėve! Tu pamilai šią žemę ir jos gyventojus, todėl atsiuntei savo
Sūnų, kuris tapo mūsų Broliu ir, gelbėdamas mus, atidavė savo gyvybę ant
kryžiaus. Tačiau Tu, Tėve, prikėlei Jį iš mirties ir išaukštinai, kad mes visuomet
galėtume su pasitikėjimu ir viltimi žvelgti į Tave. Tavo Sūnus Jėzus yra gyvas
čia, mūsų bendruomenėje, ir Tu nuolat kvieti mus Jį atpažinti ir pamilti.
Šiandien mes pradedame švęsti Adventą – džiaugsmingo laukimo, budėjimo,
atsinaujinimo dienas. Ši uždegta žvakė tegul liudija mūsų troškimą priimti Jėzų į
savo širdis ir drauge su Juo Tave garbinti, Tau dėkoti, visų žmonių Tėve. Tu per
amžius esi didis savo gailestingumu ir meile. Amen’’.
