„Mokyti žmogų žinių, o ne vertybių reiškia grėsmę visuomenei.“ – Teodoras Ruzveltas
Kai norime, kad vaikas išmoktų važiuoti dviračiu – kantriai jį to mokome. Kai norime, kad vaikas išmoktų valytis dantis – taip pat jį to mokome. Suprantame, kad tai – ilgas procesas, rezultatų nesitikime po vienos dienos, vienos savaitės, o dažnai dar ir po mėnesio reikia padėti ir priminti. Daugybės dalykų nepaliekame savieigai. Taip turėtų būti ir su charakterio bei vertybiniu ugdymu. Turime mokyti vaikus rūpintis savo vidiniu pasauliu, savo siela.
Svarbu nepamiršti, kad mes vaikus vertybių mokome kasdien, kiekvieną jų gyvenimo minutę.
Tėvai nėra vienintelis šaltinis, iš kurio vaikai mokosi apie vertybes. Bendraamžiai tikrai daro didelę įtaką vertybių formavimuisi, ypač paauglystėje. Jaunam žmogui be galo svarbu ir sveika pačiam mokytis mąstyti, tobulėti ir susikurti teisingą pasaulėžiūrą.
Būtent tikėjimas yra šaltinis, o Jėzus moko jaunus žmones nešti meilę kitiems, padeda suprasti krikščioniškųjų vertybių svarbą jų kasdieniniame gyvenime. Todėl gimnazijoje penktų klasių mokiniams buvo organizuotos vertybių ugdymo dienos ”Aš esu bendruomenės narys. Keliaukime ir aukime kartu“.
„Kartais bijau, kad suprasit, jog aš visai paprastas,- tarė berniukas.
– Myliu tave ne todėl, kad esi kuo nors ypatingas,- atsakė kurmis.”
Aukime tikrume ir paprastume. Kasdien.
