Dievas ar likimas paskyrė mums gyventi pačią geriausią, gražiausią, nuostabiausią žemę. Nedidelį jos plotelį, užtat kokį! Nėra čia nei rūsčių aukštų kalnų su amžinų ledynų kepurėmis, nei karščio išdegintų dykumų, neatūžia cunamiai ir taifūnai, viską šluojantys sau nuo kelio, nežinom, kas yra amžinas įšalas ar tropinės liūtys. Geroji Kažkieno ranka paklojo mums gyventi net ne lygią žemę – minkščiausią kilimą su žaliomis pievomis, mėlynais ežerais, įaudė žydras upių gijas, tamsesnius miškų raštus, nudažė besikeičiančiomis keturių metų laikų spalvomis, kad visi galėtume matyti ir džiaugtis. /pagal R.Granauską/
Gražios Kovo 11-osios šventės!
