Marijampolės marijonų gimnazija
Dalelę Italijos parsivežę Marijonų gimnazistai kurs geresnę ateitį

Dalelę Italijos parsivežę Marijonų gimnazistai kurs geresnę ateitį

Po dviejų penkiolika, tyliai mirksi mus išlydinčios naktinės Marijampolės šviesos, ir… opa! – pirmoji kelionės pamoka: prieš išvažiuodamas dešimt kartų pasitikrink, ar neįsidėjai mamos paso vietoj savojo, nes, kaip sakoma, „dėl kvailos galvos kojoms nepakajus“. Gerai, kad brolio ,,ratai“ greiti,  todėl sesers kelionė išgelbėta! Užuot miegoję, visi bruzda ir klega, nes „yra reikalų“ – kai kam tai bus pirmasis skrydis ir pirmasis toks  ilgas atsiskyrimas nuo šeimos, kuriam  kruopščiai ruoštasi.

Oro uoste viskas kaip sviestu patepta – greitai ir lengvai praeiname pro visas saugos tarnybas, jei nekreipsime dėmesio į  nežinia ko pypsėjusią magnetinę apsaugą, pro ją einant vienam mūsų bendrakeleiviui. Galiausiai viskas baigiasi gerai. Ir štai jau mes lėktuve. Nespėjame nė gerokai nusnausti, o jau ir Frankfurtas. Beveik kaip  filme „Vienas namuose“, nuskubame per visą oro uosto terminalą  išskridimo vartų link, kur mūsų jau nekantriai laukia.  Tekančią saulę pasitinkame aukštai virš debesų. Ramu, kad sklandžiai artėjame prie kelionės tikslo, bet pradeda kirbėti kitas kirminiukas – reikės susitikti su naujais šios savaitės „įbroliais“ ir „įseserėmis“. O kas, jei vieni kitų nesuprasime ar nesusikalbėsime su naująja „šeima“?..

Ir tada prasideda pirmoji pažintis su kulinarinių svajonių ir meno bei kultūros šalimi – Italija. Tarsi mozaikos sudėlioti šaligatviai, raudoni čerpių stogai, plytos spalvos užuolaidomis uždangstyti langai, nuo laiko pasvirę gynybiniai bokštai – visa tai  mus pasitinka Bolonijos gatvėse ir aikštėse. Istorijos, kultūros ir meno „injekcija“ „užkabina“ kiekvieną skubėjusį paskui mažutę ir trapią, bet neabejotinai entuziastingą gidę. Jau vakarėjant, visos trys į Erasmus+ projekto „Žalieji paaugliai verslininkai“ susitikimą atvykę delegacijos sušoka į autobusą ir, riedėdamos į šalia Florencijos esantį Borgo San Lorenzo miestelį, stebi  besileidžiančią už kalnų saulę. O ten jau mūsų nekantriai laukia matyti ir nauji veidai, pasipila pirmieji apsikabinimai, dar nepatirtų įspūdžių baimės prisotintos ašaros ir palengvėjimo atodūsiai, kad šiąnakt visų galvas svetingai priglaus išpurentos, kvepiančios, naktinių pasišnibždėjimų išklausyti pasirengusios, ne vien itališkai tesuprantančios pagalvės.

Kai kurie, tik išaušus rytui, pamatė, kad miegojo žavingų kalnų, alyvmedžių giraičių ir kiparisų apsupty. Netrukus  įsitikino, kad visą savaitę kasryt važiuos it gyvačiukėmis besirangančiais kalnų keliukais į mokyklą, kurioje tądien jau laukė gausybė įvairiaspalvių balionų, turėjusių padėti geriau susipažinti žingeidiems, aktyviems ir naujiems potyriams atviriems jauniesiems projekto dalyviams. Pranešimai, ne tik įdomios, bet ir naudingos paskaitos, praktinės užduotys – visko buvo taip gausu, kad net nepajutome, kaip atėjo vakaras. Kai kurių viešnagės šeimininkų namų virtuvėse jaukiai sužibo šviesos, suklego savo šalių nacionalinius patiekalus gaminti susiruošę mokiniai. Ką čia bepridursi – viskas buvo taip skanu, kad lėkštės ištuštėjo akimirksniu, patiekalams nė nespėjus atvėsti.

Nuostabą kėlė ne tik batais namuose avintys italai, kasryt nesantūriai smaližiaujantys per pusryčius, bet ir neįprastą savaitės dieną – antradienį – šurmuliuojantis miestelio turgus, kur nosį kuteno šviežių vaisių, daržovių bei sūrių kvapai, nedrąsiai skleidėsi mimozų sodinukų žiedai, kur galėjai rasti bemaž visko, apie ką tik išdrįstum  pagalvoti. Projekto dalyvių prekystaliai su pačių gamintomis ekologiškomis ir gamtą tausojančiomis prekėmis įsikūrė prieš pat mero langus, gal todėl ir prekyba sekėsi tikrai šauniai. Priešpiečio laikas, nors šiek tiek lietingas, kaip ir viešnagė merijoje, neprailgo, o popiet jau patys mokiniai, pasiraitoję rankoves, gamino itališkus lakštinius, raviolius ir kepė nuostabaus skonio ir aromato pyragą.

Kas geriausiai atrakina emocijų skrynią, nuo ko santūriuose veiduose pražysta tarsi gražiausios gėlės šypsenos ir uždainuoja širdis? Taip, taip, tai saulėta Florencija su savo neapsakomo grožio gatvelėmis, kvepiančiomis išdirbta oda, su savo neišmatuojamo dvasingumo ir turtingumo bažnyčiomis, muziejais ir sodais, su subtilia gatvės mada, nuoširdžiais žmonėmis, nepakartojama kava ir dieviško skonio ledais. Argi galėjome jos, esančios taip netoliese, neaplankyti? Savaime suprantama, vakare traukinys atgal vežė tarsi  mus, bet jau  naujus, nušvitusius ir pakylėtus, nes visas nuovargis po nupėdintų 17 ar daugiau kilometrų tapo nėmaž nereikšmingas.

Dar vienas iššūkis – beveik aštuonių dešimčių žmonių kelionė dviaukščiu autobusu siaurais ir vingiuotais kalnų keliukais į tvarios gamybos įmonę – espreso kavos aparatų gamyklą Marzocco, kurioje, beje, pamatėme, kad Lietuva dar turi nišą rinkoje naujoms idėjoms ir tradicijoms. Lietėme ant kavamedžių augančias kavos pupeles, uostėme, skanavome įvairaus skonio kavą ir geriau suvokėme savo, kaip kavos vartotojų, reikšmę kavos rinkai. Ir dar kartą grožėjomės kalnais, rūke slepiančiais savo viršūnes, nedrąsiais pirmaisiais gėlių žiedais ir dar po pernykštės sausros neatsigavusiais kalnų upeliais.

Namo į gerokai vėsesnę Lietuvą grįžome ramiai ir sėkmingai, kupini įspūdžių bei pamąstymų. Ar verta kartu kurti Europos bendrystę, pasinaudojant Erasmus+ projektų teikiamomis galimybėmis? O, taip! Naujas suvokimas, naujas požiūris į  aplinką, kitoks elgesys ne tik su kitais, bet ir su savimi pačiu, gerokai prasiplėtę horizontai, patobulėjusi užsienio kalba – tai tik keletas pliusų, kuriuos tokia veikla užtikrina. Ir dar – nenumaldomas troškulys tobulėti, imti, duoti vėl ir vėl, siekiant kuo didesnės gyvenimo pilnatvės. Jau laukiame naujų susitikimų.

Jolanta Rupšienė

Erasmus+ projekto „Žalieji paaugliai verslininkai“ koordinatorė,

Marijampolės marijonų gimnazijos anglų kalbos mokytoja ekspertė