Adventas – tai lotyniškas žodis, reiškiantis atėjimą; jis tapatus graikiškajam terminui Paruzija. Šie abu žodžiai vartojami nusakant Kristaus antrąjį sugrįžimą laikų pabaigoje.
Kokia jo prasmė? Tai laikas, skirtas pasiruošti Kristaus sugrįžimui. Jo šūkis galėtų būti toks: „Budėkite, Jis ateina!“ Advento liturgijoje girdime skaitinius apie pasaulio pabaigą, išbandymus bei palyginimus apie tarnus, kurie laukia sugrįžtančio Šeimininko. Todėl raginama nemiegoti, bet būti pasirengusiems.
Kartu adventas – ir džiugaus pasirengimo minėti pirmąjį Kristaus atėjimą laikas.
Liturginė advento spalva yra violetinė arba purpurinė, kuri simbolizuoja atgailą ir laukimą. Trečias advento sekmadienis vadinamas džiaugsminguoju (Gaudete), naudojama rožinė liturginė spalva.
Advento vainikas yra labiausiai paplitęs ir turbūt vienintelis daugeliui žinomas advento simbolis. Jis atsirado XIX a. Vokietijoje. 1839 m. liuteronų kunigas Johanas Hinrichas Vichernas, dirbęs su skurstančiais vaikais, padarė vainiką iš vežimo rato. Ant jo jis pritvirtino dvidešimt keturias mažas raudonas žvakutes ir keturias dideles baltas žvakes. Raudonos žvakelės būdavo uždegamos kiekvieną savaitės dieną, išskyrus sekmadienį, kai būdavo uždegama viena iš keturių baltų žvakių.
XX a. pradžioje vokiečių migrantai šią tradiciją atsivežė į JAV, ir laikui bėgant advento vainikai išpopuliarėjo visame pasaulyje. Dabar advento vainiką sudaro 4 žvakės: trys violetinės ir viena rožinė.
Pasigrožėkime nuostabiais advento vainikais, kurie puošia gimnazijos erdves! Nuoširdžiai dėkojame mokiniams, mokytojoms ir tėveliams!
Prisiminkime, kad adventas – tai metas, kada galime nebijoti savo tuštumos, nemokėjimo mylėti ir tikėti. Tai metas, kada vėl galime šaukti kartu su pranašais: „Ateik, ateik, Emanueli, atrišk belaisvį Izraelį, kuris dejuoja tremtyje, neturėdamas Dievo Sūnaus“ (Veni veni Emmanuel giesmė).
