Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Kaip yra buvę Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnui ateinant. Kaip dienomis prieš tvaną žmonės, nieko nenumanydami, valgė, gėrė, vedė ir tekėjo iki pat dienos, kurią Nojus įlipo į laivą, kai užėjo tvanas ir visus nusinešė, taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus. Tuomet du bus kartu lauke, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. Dvi mals vienomis girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta. Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats. Supraskite ir tai: jeigu šeimininkas žinotų, kurią nakties valandą ateis vagis, jis budėtų ir neleistų jam įsilaužti į namus. Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“. (Mt 24, 37-44)
Adventas – tai didingas metas, sujungiantis kūrinijos skausmo raudą ir Viešpaties atėjimo garbę. Tai laikas, kuomet mums reikia pasistengti pažvelgti aukščiau ir toliau, parodant dėmesį tam, kas vyksta mumyse ir aplink mus. Juk iš tiesų mes esame labai išsiblaškę ir nemokame džiaugtis savo praeinančiomis dienomis ir daugybe kasdien mums teikiamų dovanų. Kadangi esame išsiblaškę ir neatidūs Dievo veikimui, esame ir nelaimingi…
Adventas tikintiesiems ir yra skirtas tam, kad galėtume pabusti, apsižvalgyti aplinkui. Tai laikas, kai galime daugiau dėmesio skirti kiekvienai savo gyvenimo akimirkai ir pasirūpinti suprasti tos akimirkos svarbą.
Mes visi turime kažką brangaus, kas rūpi Viešpačiui, taip, kaip turtas suvilioja vagį: tai mes patys, mūsų gyvenimo upė, kurios tėkmėje susimaišo dumblas ir aukso gabalėliai, tai mūsų menkumas, kuriam Dievas davė širdį.Todėl Adventas – Viešpaties atėjimo metas ir yra proga paprašyti Jį, kad, atėjęs pas mus, paimtų tai, kas Jam brangiausia – mūsų vargšę širdį, paskui ją vėl sugrąžintų, jau apšviestą Jo šviesos…
(Mons. Adolfas Grušas)
Pagal Bernardinai.lt