Grįžti atgal
Gavėnia
dykuma

Šią savaitę viso pasaulio katalikai įžengė į keturiasdešimties dienų pasiruošimo didžiausiajai krikščioniškai šventei – Velykoms – laikotarpį, vadinamą gavėnia. Tai apsivalymo ir tapatybės permąstymo metas, raginimas kiekvienam iš mūsų pereiti savą vidinę dykumą, kurioje nuvarva grimas, susitinkame ne su įvaizdžių kaukėmis, o su tuo, kas iš tiesų esame. Visa tai radikaliai skiriasi nuo šiandien įprastų „laimingo gyvenimo“ receptų, kurie srūva iš televizorių ekranų ar blizgių žurnalų.
Gavėnios laikotarpis nėra atsitraukimas nuo gyvenimo, tai veikiau pastanga atsisakyti uniformų, šarvų, kurie mums ne tiek padeda, bet trukdo, tačiau tiek prie jų įpratome, kad nebesuvokiame, jog gali būti ir kitaip. Tai laikotarpis, kai esame raginami būti dėmesingesni tiek sau, tiek šalia esantiems, raginami prisiminti, jog esame žmonės, o ne tik tam tikros socialinės funkcijos.

 Gavėnia ragina stabtelėti ir susivokti, kas iš tiesų esame, ko norime, kas mums svarbu. Labai sunku neišsibarstyti kasdieniuose rūpesčiuose, neapkursti nuo nuolatinio šurmulio, būtent todėl krikščionybė pasiūlo tris svarbius ginklus: maldą, pasninką ir išmaldą. Vėlgi šie krikščioniški ginklai jokiu būdu nereiškia traukimosi nuo gyvenimo, tai veikiau būdas išgydyti užkalkėjusias gyvenimo arterijas. Malda – tai pirmiausia sąžiningas žvilgsnis į save bei savo ribų suvokimas, taip pat klausimas apie kelionės tikslą. Pasninkas – tai pirmiausia įvairiausių priklausomybių tirpdymas. Priminimas, kad mes esame laisvi rinktis, ir didžiausias kliuvinys šiai laisvei yra tai, jog esame tapę tam tikrų įpročių vergais. Pagaliau išmalda – tai raginimas būti dėmesingiems šalia esantiems žmonėms, jų rūpesčiams, problemoms.
Gavėnia – tai galimybė vėl save priimti ir pamilti. Ne kaip pasaulio centrą, bet kaip keleivį, keliaujantį per savo gyvenimo dykumas ir slėnius ir nuolat auginantį unikalią tapatybę, leidžiančia įsitraukti į bendrystės harmoniją.

APIE DRĄSĄ SAVE PAMILTI
ANDRIUS NAVICKAS

Bernardinai.lt