Grįžti atgal
Kovo 9-oji – GAVĖNIOS pradžia


Kovo 9-oji – GAVĖNIOS pradžia

„Krikščionybės didybė yra ta,

kad ji ieško ne dieviškų vaistų nuo kančios,

o dieviškojo jos reikalingumo.“

                                                  Simone Weil



Gavėnia - dvasinio atsinaujinimo metas

Gavėnia - tai metas, kai mes esame kviečiami stabtelėti ir apmąstyti, suvokti bei pripažinti savo žmogiškosios prigimties trapumą ir pažeidžiamumą, nes mes vieni patys esame slpni ir bejėgiai, o su Dievu - stiprūs ir galingi. Pripažindami, kad buvome klydę, atgauname tai,
ką buvome praradę. Tad pasistenkime pasinaudoti susitaikinimo dienomis – Gavėnia. Tai laikas, kai Bažnyčia kviečia mus apsidairyti, atsitokėti, nustoti gyventi tarsi sapne. Ir jeigu atrodys, kad mums nesiseka, kad mes nesugebame, kad neturime jėgų, kad viskas beprasmiška, prisiminkime savo Dangiškąją Tėvą. Jis stovi, Jis laukia, Jis priims kiekvieną, kuris iš širdies gelmių nuoširdžiai pasakys: „Tėve, nusidėjau dangui ir Tau...“ Kas gi yra Gavėnia ir ką gali duoti mūsų gyvenimui? Gavėnia yra keturiasdešimt atgailos, susitaikinimo, atsivertimo dienų. Šv. Rašte skaitome Jėzaus palyginimą apie Gerąjį Ganytoją - Piemenį, kuris išeina ieškoti vienos pasimetusios nuo bandos avelės. O kai ją suranda, susikviečia draugus kartu pasidžiaugti, nes atsirado avis paklydėlė. Dievui yra brangus kiekvienas žmogus, nes kiekvienas iš mūsų esame Jo vaikas. Šį Viešpaties ryšį su mumis bei Gavėnios prasmę mums gali atskleisti palyginimas apie sūnaus palaidūno sugrįžimą. gali duoti mūsų gyvenimui? Gavėnia yra keturiasdešimt atgailos, susitaikinimo, atsiver dienų. Šv. Rašte skaitome Jėzaus palyginimą.

gavenia

apie Gerąjį Ganytoją - Piemenį, kuris išeina ieškoti vienos pasimetusios nuo bandos avelės. O kai ją suranda, susikviečia draugus kartu pasidžiaugti, nes atsirado avis paklydėlė. Dievui yra brangus kiekvienas žmogus, nes kiekvienas iš mūsų esame Jo vaikas. Šį Viešpaties ryšį su mumis bei Gavėnios prasmę mums gali atskleisti palyginimas apie sūnaus palaidūno sugrįžimą. AVĖNIA yra susikaupimo, atgailos ir dvasinio atsinaujinimo laikas. Laikas, kuriame mes turime susitaikyti su Dievu, su savimi, su žmonėmis. Taip mes paliksime klystkelius ir grįšime į išganymo kelią. Šiame laike mes turime pasikeisti, bet tas pasikeitimas mumyse neįvyks be mūsų pačių pastangų, be maldos ir atgailos. Kas gi yra Gavėnia ir ką gali duoti mūsų gyvenimui? Gavėnia yra keturiasdešimt atgailos, susitaikinimo, atsivertimo dienų. Šv. Rašte skaitome Jėzaus palyginimą apie Gerąjį Ganytoją - Piemenį, kuris išeina ieškoti vienos pasimetusios nuo bandos avelės. O kai ją suranda, susikviečia draugus kartu pasidžiaugti, nes atsirado avis paklydėlė. Dievui yra brangus kiekvienas žmogus, nes kiekvienas iš mūsų esame Jo vaikas. Šį Viešpaties ryšį su mumis bei Gavėnios prasmę mums gali atskleisti palyginimas apie sūnaus palaidūno sugrįžimą. Tuo metu, kurį mini Viešpats, žmonės stengėsi gyventi viena šeima. Dabar labiau įprasta, kad suaugę vaikai gyventų atskirai, paliktų tėvus. Tačiau tuo metu žmonės valdė žemę, kartu ją dirbo, ir juo didesnė buvo šeima, juo daugiau darbo rankų, juo daugiau buvo galima nuveikti. Todėl dalyti namus, dalyti turtą ir ūkį laikyta nuostoliu, praradimu. Jeigu vaikai taip elgėsi, tai laikyta skriauda tėvams. Šiame palyginime jaunėliui, pareikalavus savo dalies, galime įsivaizduioti, kokioje situacijoje atsiduria tėvas. Bet vis dėl to, jis atiduoda priklausančią dalį ir sūnus iškeliauja. Praėjus kiek laiko, kai jis išvaisto tėvo palikimą nedorai gyvendamas ir neturėdamas išeities, nusprendžia grįžti į tėvo namus. Būtent tada, iš puikybės netekęs visko – turto ir garbės, jis susimąsto. Pripažinęs savo nuopolį, pasiryžęsi grįžti pas tėvą, savo širdyje jis ištaria šiuos žodžius: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!“ Jam priartėjus prie namų , tėvas jį iš tolo pamatė, nes jis budėjo, jo laukė, ir nenustojo mylėjęs. Tėvas pirmas nubėgo jo pasitikti, jis nepriekaištavo sūnui, bet parsivedė jį namo, liepė apvilkti naujais drabužiais ir iškėlė puotą. Tad toks didis buvo tėvo džiaugsmas. Viešpats, palyginime parodydamas šiuos tėviškus jausmus, pirmiausia, parodo savo santykį su mumis – žmonėmis. Taigi, tai palyginimas pirmiausia apie mūsų Dangiškąjį Tėvą. Kai mes esame neviltyje, dideliame suspaudime ir nebematome išeities, - prisiminkime, jog yra Tas, Kuris laukia mūsų, kad suteiktų mums naują gyvenimą, nes mes visi – Jo vaikai. Tai palyginimas ir apie mus, kai mes pamirštame savo Dangiškąjį Tėvą, kai nusigręžiame nuo jo ir nueiname pavergti savo aistrų, užsiėmę smulkmenomis, gyvenimo kasdienybe, kai mes gyvemane tuštybe ir švaistome, prarandame dvasios lobius, kai mes jau nuošaly ir mums atrodo, jog Dievas ir tikras gyvenimas nuo mūsų toli, ir mes jau negalime melstis, negalime atsiversti Šventojo Rašto, nes mus apėmusios pašalinės mintys, o mūsų širdis kupina tuštybės ir garbės troškimo. Tai apie mus, kai mes atitrūkstame, atkrentame, nutolstame, paklystame, pasimetame.