Warning: Undefined variable $output in /home/mmzija/domains/mmgimnazija.lt/public_html/wp-content/plugins/archyvas/user/archyvas.php on line 10
Greit Vėlinės - diena,
Kai mirusieji mus aplanko...
O jų daugėja vis kasmet,
Žiūriu, kaip kapinės nusitiesė į lauką...
Ir ten, ir čia žvakelės dega -
Sujungia protėvių dvasias,
Kai stovime kalnely,
O varpas gaudžia
Ir smėlio kauburėlis toks birus,
Kad atmintį užpusto
Vėjo gūsis... ji trumpa -
Vos kelios kartos…
Vėlinės – ir gyvųjų šventė
Per Vėlines prasiveria amžinybės vartai, pro kuriuos pamatome daugiau negu eilinę dieną. Nereikia gero regėjimo, nes tuomet žiūrime ir matome ne akimis, o širdimi. Patiriame didžiulės meilės, pagarbos, nusivylimo, sielvarto ar graudulio srautą. Prieš mirtį mes bejėgiai...
Kažkas išėjo. Ne šiandien... Vakar. Pernai. Užpernai... Prieš penkerius, dešimt... Trisdešimt arba penkiasdešimt metų. Kažkas išėjo ir prieš šimtą, ir prieš tūkstantį metų... Kasdien Kažkas palieka šitą pasaulį, kiekvienas savaip, skirtingai, labai individualiai. Kasdien Kažkam dėl Kažkieno mirties pasrūva ašarom akys. Kasdien Kažkas amžiams užmerkia akis . Kažkieno širdis nustoja plakusi. Dabar Kažkas išeina...
Išeisime ir mes, bet vis viliamės, jog dar ne šiandien. Mirtis yra mūsų kasdienybėje, tik jos nepastebime. Mirusieji yra mūsų širdyse, bet kasdieniame gyvenime paliekame juos atokiau. Per Vėlines junkimės su jais tyloje...
Bent kartą metuose būkime su išėjusiaisiais viename laike ir vienoje erdvėje.
Jau naktys šaltos, Viešpatie,
Ir danguje jau virpa tie
Tavo altorių žiburėliai.
Šventi šventųjų Vėlines,
Ant mūs kapų pavėlinęs
Žvakelę pastatyt klajūnei vėlei.
Ji skundžiasi sušalusi.
O tiek ugnies aukštai Tu lieji.
Ir dunkso ten kažkur uraluose
Kapeliai mūsų apsnigtieji...
A.Jasmantas