Archyvas

Grįžti atgal
Gimnazijos mokytojų kelionė po šiaurės rytų Lietuvą


Gimnazijos mokytojų kelionė po šiaurės rytų Lietuvą

Gegužės 14 d. Gimnazijos mokytojai buvo išvykę pasižvalgyti po šiaurės rytų Lietuvą - Aukštaitijos nacionalinį parką.

Aukštaitijos nacionalinis parkas – yra šiaurės rytų Lietuvoje, Ignalinos, Švenčionių ir Utenos rajonuose.

Tai seniausias nacionalinis parkas Lietuvoje, įkurtas 1974 metais. Parke yra daugybė kraštovaizdžio ir gamtos draustinių. Keli senieji kaimai turi etnokultūrinių draustinių statusą. Tai yra puiki vieta tiek norintiems geriau pažinti gamtą ir Aukštaitijos kultūros paveldą, tiek norintiems tiesiog atsipūsti nuo sunkaus kasdienio darbo.
Aplankėme prieš metus sudegusią ir šiuo metu jau atstatomą Labanoro Švenčiausios Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią, kol kas dar neuždengtą stogu. Išgelbėta liko tik varpinė. Bažnyčiai atstatyti daugiau nei 250 tūkst. litų paaukojo gyventojai, 100 tūkst. litų skyrė Švenčionių rajono savivaldybė. Vyriausybė prie sudegusios Labanoro bažnyčios atstatymo darbų prisidėjo puse milijono litų.
Taip pat aplankėme liaudies architektūros formų Palūšės Šv. Juozapo medinę bažnyčią, stovinčią Palūšės kaime, 4 km į pietvakarius nuo Ignalinos. Bažnyčios viduje yra vertingų tautodailės kūrinių - ant lentos tapytų paveikslų, įvairiausių drožinių. Į vakarus nuo bažnyčios stovi medinė varpinė, aštuonkampė ir vienintelė tokia Lietuvoje. O žalvariniai varpai, puošti barokiniais ornamentais, nulieti dar 1752 ir 1772 metais. Bažnyčia yra ant kalno, nuo kurio atsiveria nuostabus vaizdas į Lūšio ežerą. Už rytinės šventoriaus sienos yra įspūdingos senosios kaimo kapinaitės. Palūšės bažnyčia su varpine buvo pavaizduota ant vieno lito kupiūros.
Vėliau vykome į Strigailiškio kaime esantį restoraną "Romnesa"stebėti edukacinę „Parodomojo šakočio kepimo“ programą bei išbandyti savo jėgas šakočio kepimo procese. Demonstruodama, kaip senovėje buvo kepamas tradicinis lietuviškas šakotis, kepėja Marytė Gudonienė pasakojo, kad pradedant kepti šakotį reikalingi krosnis arba židinys bei malkos. Geriausia – beržinės, mat jos yra kaitriausios. Dar reikia turėti iešmą, formą ir skardą, į kurią pilama tešla. Vyko ,,gyvas procesas‘‘, kai kepėjas šakotį kepa prie atviros ugnies.
Pabuvojome Anykščių Antano Vienuolio gimnazijoje. Tai perspektyvi, moderni, atvira kaitai, saugi, prestižinė, puoselėjanti tradicijas Anykščių krašto mokykla. Gimnazijos direktorė Irena Andriukaitienė papasakojo apie gimnazijos vertybes, vykdomus projektus.
Viešėdami Anykščiuose dalyvavome pažintinėje programoje ,,Vyno kelias Lietuvoje‘‘. Ši programa kas mėnesį sulaukia daugiau nei 400 turistų. Susipažinome su lietuviško vyno tradicijų kaita, kurią įtakojo besikeičiantys laikmečiai ir požiūriu į lietuvišką vyną. Mokamos degustacijos metu bendrovės ,,Anykščių vynas‘‘ specialistė supažindino su gėrimų sudėtimi, aromato ir skonio ypatumais, ragavimo kultūra.
Anykščių miesto pakraštyje, ant Katilos kalno, gerai žinoma žiemos sporto aistruoliams įsikūrusi vasaros rogučių trasa, norintiems azartiškai leisti laisvalaikį visais metų laikais. Čia galima buvo patirti greičio, vėjo ir adrenalino kupiną kelionę. Leistis kalneliais gali visi. Trasos ilgis 500 m, o skriejama žemyn 40 km/h greičiu.
Po smagių nusileidimų vykome prie lietuvių literatūros klasiko Jono Biliūno kapo ir paminklo ant Liudiškių kalvos. Ši kalva senųjų anykštėnų dar vadinta smėliakalniais, Anykščių „sachara", nes buvusi plika, pustoma vėjo, be medžių. Vėliau pradėjusios augti pušelės tapo pušynu. Ant šios kalvos svajojo ir kūrė Antanas Baranauskas . Šį kalną vienas ar su svečiais dažnai lankydavęs rašytojas Antanas Vienuolis,
grožėdavęsis plačiai atsiveriančiomis Anykščių apylinkėmis. Jis čia vėliau parinkęs vietą Jono Biliūno kapui.
Sirgdamas ir gyvendamas toli nuo tėvynės, Jonas Biliūnas sukūrė poetinį testamentą : ,,Kad numirsiu, man pakaskit / Ant Šventosios upės Kranto: / Kad matytų kapas sodžių, / Kūdikėlis kur užaugau...‘‘ 1953 m. Jono Biliūno palaikai iš Zakopanės buvo perlaidoti Anykščiuose ant šios kalvos. 1958 m. virš kapo iškilo 14 m aukščio architekto Vytauto Gabriūno paminklas – monumentas Laimės žiburys iš tašytų Anykščių apylinkių akmenų, kurį palietus, sakoma, pasiekiama laimė. Lietuviui rašytojo kapas tapo ta vieta, kur užkopus aukštai,  gilaus apmąstymo akimirką, pasiryžtume gyventi taip, jog mūsų ir artimųjų gyvenimas “būtų laimingas, rožėmis ir lelijomis išpintas”.
Tai buvo įdomi, turininga ir prasminga išvyka.


Levita Kiverienė

p1100006p1090995p1100002p1100004p1100005p1100007p1100012p1100014p1100017p1100030 p1100044 

p1100050p1100053p1100067p1100077p1100086p1100095p1100105p1100112p1100118p1100122pals banyia